"Dievo bokštų" Kalnynas

The member 'N0z' has done the following action : Kauliukai

---

'Sėkmė' :

Eidama siauriu keliu vis bandau išlaikyti pusiausvyrą. Tik staiga užlipus ant didesnio akmens paslysta koja...  
Bet medžioklės metu įgauti įgūdžiai man padėjo ir pavyko išsilaikyti. Lyg stirna, šuoliu išsisukau nuo nelaimės. Išvengus nelaimės atsitūpiau pailsėti. Iš baimės man vis labiau virpėjo kojos. Čia ne iš medžių šokinėti...
-Čia nesaugu...- atsidusau ir pasakiau ganėtinai tyliu balsu, bet šioje vietoje buvo taip tylu ir mano balsas girdėjosi labai aiškiai. Atsimušęs į kalnus jis dar kartą atsklido iki manęs.
Pasiėmus po skraiste į glėbį Medeiną, kad jai niekas neatsitiktų, prispaudžiau ją stipriau prie savo krutinės. Pajaučiau, kad jos kūnų bėgioja baimė. Pilna baimės širdimi ir nujausdama kad kelias tolimas tęsiau savo gyvenimo žygį.

The member 'Žvorūna' has done the following action : Kauliukai

---

'Sėkmė' :

Girdėdamas, kas vyksta už nugaros, Teyo šiek tiek pasisuko atgal, žiūrėdamas ką daro kitas keliautojas. Tasai iš išgąsčio net bėkti pradėjo. Pasižiūrėjęs į rutulius linktelėjo ir staiga jie pradėjo skristi į šonus, vis labiau sukantis, bet judėti nesustojo. Iki kol nepamatė paslystančios merginos. Jau norėjo pradėti ją gelbėti, bet tada pačiam susvirduliavus turėjo prisišlieti prie sienos.

[Know it all]

The member 'Teyo di Reed' has done the following action : Kauliukai

<hr>'Sėkmė' :

Bėgdamas nė neketinau atsisukti atgal, visko ko norėjau, tai kuo greičiau šią kliūtį pereiti. Negalvodamas apie tai, kad taip rizikuojant galiu nukristi, ne vienąkart buvau pakrypęs į šoną, tačiau nuolat spėjau pasisukti į kitą pusę, jog nenukrisčiau. Taip skriejant, buvau itin susikoncentravęs į man prieš akis esančią pabaigą, tik nežinia ar ją pasieksiu...

The member 'N0z' has done the following action : Kauliukai

---

'Sėkmė' :

Tik staiga pajutau kaip iš po kojų išslydo žemė ir pradėjau kristi žemyn nuo kalno... Prieš akis pamačiau žalios odos moterį, kuri verkdama tolo nuo manęs... Mačiau tik jos veidą ir gamtos jėga pulsuojančius plaukus. Pajutau, kad tai man artimas bet tuo tarpu ir nepažįstamas žmogus.


Trumpam praradau sąmonę...
Atsitokėjau ir tik nuo Medeinos šlapio bei švelnaus liežuvio. Kol buvau be sąmonės spėjo mano visą veidą nuprausti savo smailiu liežuviuku. Medeinos krisdama nesužalojau (ji kaip katinas turbūt nukrito ant keturių kojų).
Pažvelgiau aukštyn ir pamačiau kaip krinta akmenukai nuo tos vietos kur ėjom taku. Šis atrodė kiek saugesnis.
Susikaupus atsistojau ant kojų. Pasiėmus Medeiną į glėbį ir pakišau po skraiste. Žengus vieną žingsnį į priekį...apsisuko galva ir susvirduliavau, todėl atsirėmus į uolas, nusprendžiau šiek tiek atsipūsti.

Teyo jau buvo likęs paskutinis šuolis ir būtų pasiekęs kitą pusę, bet šį kartą nepasisekė - pakrypusi koja privertė susvirduliuoti. Dar ranka stengėsi už ko nors susigriebti, bet atbrailų nebuvo,todėl liko tik vienas pasirinkimas - žemyn. Kojai nuslydus, iš paskos sekė ir kita. O kelias žemyn tikrai nebuvo jau toks švelnus ir vilna klotas. Nubrozdinimai ant nugaros ir sudraskyti drabužiai liko vien nuo nuslydo, o ką jau kalbėti apie sumušimus nuo uolienų gabalų. Vos spėjo sureaguoti kai kojas perdvelkė skausmas, kai ant atsimušė į kietą paviršių. Keliai sulinko ir jis atsisėdo.
- Velnias..- Tyliai burbtelėjo. Aišku. Jam tai nebuvo didelės žalos. Vos rutuliai pasivijo Teyo pasuko galvą link viršaus. Vienas liko ten. Nėra gerai. Mostelėjęs ranka vienas rutulys pakilo į viršų iki pat Noz.
- Leiskis čia žemyn.- Pasigirdo Teyo balsas iš prie Noz atskridusio rutulio.- Čia yra gan didelė atbraila, o vienam geriau po kalnus nevaikščioti. Keliems bus saugiau.

Balsui nurimus atrodo, kad nuo pečių nukrito didelė našta.
-Kas tai buvo?- kiek atsitokėjusi pasiteiravau Teyo.
Ant rankos pamačiau keliatą nubrozdinimų, kuriuos dilkčiojo nuo juose esančių nedidelių akmenukų. Galva karts nuo karto suskaudėdavo ir balsas, kuris mane vis kvietė, nerimo.
-Gal galime judėti toliau?- nerimdama raginau Teyo. - Nemanau, kad čia taip pat saugu.
Neramiai žiūrėjau į toliau einantį kelią. Vienoje rankoje laikiau strėlę, o kitoje - lanką, lyg būčiau nepatyrusi medžiotoja.

Teyo pagaliau atsistojo nuo žemės ir šiek tiek papurtė galvą, bandydamas atsigauti nuo kritimo. Giliau įkvėpęs pažvelgė į viršų, ar tas klyksmas jų tikrai nesiveja, bet atgijusi gamta tik tai patvirtino, kad viskas buvo ramu. Žinoma, kalnuose vienoje vietoje niekada nebuvo gerai užsibūti, todėl taip pat pasisuko link kelio toliau.
- Nežinau.- Jo balsas skambėjo per daug ramiai. Tikrai žinojo kas ten buvo ir geriau su tuo padaru buvo nesusitikti.- O gal ir žinau. Tai vienas iš Kalnų sergėtojų. Geriau su jais nesusitikti akis į akį.- Atsiduso ir viena ranka pasiremdamas į kalno atbrailą paėjo kelis žingsnius.
- Tavo tiesa. Geriau judam į priekį. Nežinau ar tiksliai tas padaras nustojo mus vaikytis ar ne. Bet vienoje vietoje likdami tikrai būtumėme tik tai užkandis ant sidabrinės lėkštutės.

Gavus Teyo pritarimą pakilus nuo žemės žengiau taku tolyn. Eidama vis žvalgiausi, tykojau priešų už kiekvieno didesnio akmens. Manyje vis tvyrojo baimė, kurios niekaip negalėjau atsikratyti. Bet bijojau ne to kas manęs laukia už kalno posūkio, o kad prarasiu tai kas mane verčia judėti tolyn. Balsas - mano kelrodė žvaigždė, kuris vis labiau atrodė pražystamas, o gal su juo jau susigyvenau.
Užėjus už posūkio mane apakino saulė, kuri nesenai išlindo iš kalno ir apšvietė kiekvieną uolienos gabaliuką. Negalėjau įžvelgti kur toliau driekiasi takas todėl akimirką sustojau ir bandžiau atsigauti nuo saulės spindulio, kuris pataikė tiesiai man į akis.
- Staptelėkime,- reikalaudama poilsio sekundės liepiamu balsu ištariau.
Nusisukau ir atsirėmiau į uolieną, kuri buvo pradėjusi įšilti nuo saulės spindulių.

Teyo gan lėtu žingsniu ėjo per taką, kuris, pasirodo, buvo daug platesnis nei iš pirmo galvojo. Kojos, kurias pirmai maudė nuo smūgio, pagaliau praėjo, bet žingsnio vis tiek negreitino. Jeigu Sargas būtų pasirodęs dar kartą, tik jis būtų vienintelė kliūtis nuo merginos mirties. Šiem užėjus už posūkio iš kart akys nukrupo link senos angliakasių šachtos.
- Žinoma.- Gan greit sumurmėjo apsidairydamas atgal.- Nemanau, kad kelias toliau bus lengvesnis.- Tarsi bandydamas pats save padrąsinti, suburbėjo. Paėjęs šiek tiek į šoną išsikvietė du rytulius ir sie nusileidę ant jo išskiestų rankų pradėjo suktis. Vis stipriau ir stipriau.
[know it all]

Po trumpo atokvėpio atgavus regėjimą, pakėliau akis į kalno viršūnę. Tada supratau ne saulės buvau apakinta, o kažkokio stebuklingo kristalo ar magijos kupino akmens,
kuris sugėręs aplink visą šviesą, kad apšviestų kalno kelią vedantį į urvą. Stipri ir akinanti šviesos tikslas buvo ne vien tik apšviesti, bet taip ji saugojo kasyklą nuo nelauktų svečių.

Per kūną perėjo šiurpulys, atsitraukusi nuo uolienų ir nieko nesakiusi patraukiau link urvo. Atrodė, kad ne pati einu, o kažkas su mano kojomis žengtų vis greičiau link olos. Nesupratau, kas darosi ir tik spėjus atsitokėti supratau - aš esu tamsios olos viduje, kurioje nebuvo įmanoma įžiūrėti. Aplinkui girdėjosi vandens lašų kritimas ant šlapios uolienos. Įsitvėrusi lanko ir strėlės stovėjau lyg įkalta į uolos šaltą grindinį.

Teyo jau sukosi atgal, kai pamatė iš vietos pajudančią Žvorūną.- Velnias..- Tyliai sumurmėjo staigiai apsisukdamas ir pasileido paskui. Jeigu ten ir buvo kažkas, tai viena mergina jų tikrai neįveiktu. Įbėgęs į vidų sustojo. Tai buvo viena senųjų angliaksių šachtų, kuri jau kelis dešimtmečius buvo nenaudojama. Vien eiti čia būdavo pavojinga. Bet tai vienintelis kelias link kaimelio.
- Lėtai ir tyliai.- Pusbalsiu pasakė padėdamas ranką šiai ant peties ir ją šiek tiek truktelėjęs atgal išėjo į priekį. Abu rutuliai pradėjo suktis ore, lyg kažko ieškodami.

Pajutus ant peties kažkieno ranką krūptelėjau. Atsisukus pamačiau, kad tai - Teyo, kuris netikėtai prisiartino man už nugaros.
Sustingusias kojas po mažu vėl galėjau savo jėgomis pajudinti ir šį kartą žengiau už vaikinuko nugaros neatsitraukdama toliau nei per žingsnį. Taip ėjome kelias minutes, nors gal ilgiau... Pro senos kasyklos sienos plyšius galėjai įžvelgti saulės spindulius, kurie krisdami apšvietė bėgius.
Prisiminus, kad mano apsiauste įsisukus gulėjo Medeina, pajutau kaip jos kailis ir nagai vis labiau įsirėžia man į šoną. Baimė ėmė ne tik mane vieną bet ir ją. Taip toli nuo namų nebuvome nei kartą nuklydusios. Miškas nebuvo toks didelis ir jame kiekvienas medis buvo pažįstamas, kiekvienas gyvūnas buvo savas, kaip šeimos narys, juk visi gyvenome tam pačiame miške... Juokinga, bet męs medžiojome savo šeimos narius.
Užsigalvojus apie gimtą vietą net nepastebėjau kaip tolumoje pradėjo skambėti neaiškūs kažkieno balsai... Jie mane baugino ir iš baimės vis labiau rankoje spaudžiau lanką su strėle.

- Ta mergiotė tikrai galvą nusisuks..- Burbtelėjo sau panosėje, kiek pasisukdamas atgal, kai jo pakeleivė vėl keliavo "autopilotu" per urvą. Šioje vietoje geriau nereikėjo prarasti budrumo nė sekundei ir gan greit prisiminė kodėl. Lėtai ėjo per senusbėgius iki kol pagaliau kažką išgirdo. Tai buvo menkas, bet vis gi balsas. Tikrai nesitikėjo čia rasti ką nors gero, todėl nieko nelaukdamas prispaudė viena ranka merginą prie sienos, ir pats prie jos prisišliejo.
- Ša. Tyliai ir be mano leidimo nejudėk.- Labai tyliai sumurmėjo šiek tiek kyštelėdamas galvą iš už uolienos.

Nuskambėjęs merginos klyksmas buvo ne šiaip sau klyksmas. Tai buvo merginos, nefilimės klykmas, bandančios ištrūkti iš „auksinio“ narvelio. Kristalė - nefilimė visą gyvenimą siekusi tik kažkokios tiesos ir gelbėjusi paprastą žmonių rasė, dėl savo naivumo ir pasitikėjimo žmonėmis dabar buvo uždaryta narvelyje, kaip pati brangiausia prekė. Tiesa, ta brangiausia prekė sunkiai galėjo atsistoti dėl visų sužeidimų ant savo kūno. Visgi, net ir su drebančiomis rankomis, atsirėmusi į šaltą ir kruviną betoną, tamsiaplaukė lėtai atsistojo. Drebančios kojos ir pirštai įsikibę į narvo geležtis išdavė apie jos kūno skausmą ir silpnumą. Tik akys, degančios pykčiu ir panieka išdavė, kad net sužeistas kūnas negalėjo paveikti merginos vidinio pasaulio. Krist nebuvo silpna, tačiau jai žutbūt reikėjo iš čia ištrūkti. Kuo anksčiau... tuo geriau.

Pamačius tuos du tipus nieko nelaukus užsitaisiau lanką ir nusitaikius lyg į medžiojamą vilką sušnibždėjau Teyo:
-Šauti? - paklausiau strėlės galiuką nukreipus tiesiai į lankininko širdį. Medžioklė buvo mano kraujyje ir norėjosi kuo greičiau vėl paleisti strėles į darbą.


Prieš kiekvieną medžioklę Tėvas man sakydavo: "Prisimink, dukrelę, kiekviena gyvybė yra svarbi, todėl medžiok tik tada, kai būtina." Šitie žodžiai visada mane stabdė nuo bereikalingai paleistos strėlės.

Teyo sekundei sustingo. Jis tyliai klausėsi kas dėjosi už sienos. Iki kol išgirdo merginos klyksmą. Sugniaužė kumščius ir kiek pasisukęs paleido žemyn merginos strėlę. Priglaudė pirštą sau prie lūpų ir pasižiūrėjo kiek toliau. Būtent tam turėjo pasiruošęs tokiems dalykams.
Girdėjo apie banditų žiaurumą, bet tikrai ne tokį. Jie buvo žinomi kaip žiaurūs padarai. Jeigu net ir tais buvo galima pavadinti.
Tamsesnis rutulys pradėjo greičiau suktis virš jo rankos ir iš lėto pradėjo kurtis juodas rūkas.
- Tamsos prisilietimas.- Tyliai sušnibždėjo kai šis pasiekė žemę ir pradėjo slinkti link dviejų sargų.

Kristalė veikiausiai buvo per silpna, jog galėtų išsivaduoti iš narvo visiškai viena, visgi, net ir stipriau nei visada veikiama žemės traukos, nefilimė nežadėjo pasiduoti. Krist visada buvo kovotoja, tad matydama, kad turi bent menkiausią progą ištrūkti, žadėjo ja pasinaudoti. Ypač tada, kai su kiekviena akimirka, kol niekas jos netalžė, ji pamažu vėl galėjo atgauti jėgas. Atrodė visai teisinga jas išnaudoti savo pačios išsivadavimui, kad jau aplink - nei kažkur čia, nei kažkur pasaulyje, niekam nerūpėjo ji, kaip jai rūpėjo kiti. Visą laiką ji tik ir naudodavo savo jėgų kitų gelbėjimui, tad šią akimirką naudojo savam. Pirštais tvirtai suėmusi narvo groteles, Talė panaudojo savo jėgas tik tam, kad ištrūktų. Net jei tai bus paskutinis jos bandymas, paskutinis jos išbandymas, ji vis tiek kovos iki pat galo.